Malkų kaitrumas, kaloringumas, svoris

Atrodytų bene svarbiausia iš malkų savybių yra kaitrumas. Taip daugelis iš mūsų vadiname malkų  kaloringumą. Tai fizikinis dydis, nurodantis kokį energijos (šilumos) kiekį išskirs tam tikras sudegintų malkų kiekis. Bet, pasirausius įvairiuose žynynuose nesunkiai rasime, kad visų sausų malkų kaloringumas yra beveik vienodas – 4510 kcal/kg . Tačiau nevienodas malkų lyginamasis svoris, todėl daugiau informacijos gausim, jei suskaičiuosim kiek išsiskiria šilumos sudeginus ne kilogramą,o 1 kubinį metrą (m3) malkų, arba kitaip - kietmetrį (ktm) medienos. Tai ypač svarbu žinant, kad malkos parduodamos ir perkamos tūriniais vienetais, o ne kilogramais ir tonomis.

Atsivertę 2002 m. gruodžio 10 d. aplinkos ministro patvirtintas „Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisykles", rasime lentelę ir jos aprašymą. Toje lentelėje medžių rūšis sudėję pagal orasausės medienos lyginamąjį svorį, gausime eilę, pagal kurią malkos skirstomos į malkų kaitrumo grupes:

Medienos masė

 

Medžių rūšis

1 mmedienos svoris, kg

1 tonos tūris, m3

12-15% drėgnumo

Pusiau išdžiūvusi

Šviežiai nukirsta

12-15% drėgnumo

Pusiau išdžiūvusi

Šviežiai nukirsta

I kaitrumo grupė

 

 

 

 

 

 

Ąžuolas

760

800

1020

1,32

1,25

0,98

Uosis

750

780

924

1,33

1,28

1,08

Klevas

690

720

862

1,45

1,39

1,16

Beržas

650

710

878

1,54

1,41

1,14

Maumedis

590

620

833

1,69

1,61

1,20

II kaitrumo grupė

 

 

 

 

 

 

Juodalksnis

540

590

827

1,85

1,69

1,21

Pušis

520

600

863

1,99

1,67

1,16

III kaitrumo grupė

 

 

 

 

 

 

Drebulė

510

530

762

1,96

1,89

1,31

Baltalksnis

490

520

800

 

 

 

Liepa

450

580

792

2,22

1,72

1,26

Eglė

450

550

794

2,22

1,82

1,26

 

 

 

 

 

 

 

Medienos svorį padauginę iš kaloringumo - 4510 kcal/kg, nesunkiai pasiskaičiuosite, kiek kilokalorijų perkate, pirkdami vienokias ar kitokias malkas ir kokia 1000 kcal kaina. Neužmirškite, kad realus išskiriamos šilumos kiekis labai priklauso dar ir nuo malkų drėgnumo. Nurodytas 12 – 15% drėgnumas pasiekiamas per 1,5 – 2 metus uždengtoje, gerai vėdinamoje (prapučiamoje) patalpoje. 

Kietųjų lapuočių malkos

Ąžuolas. uosis, guoba, klevas, vinkšna, skroblas

Be jokios abejonės tai pačios kaitriausios malkos. Šios malkos nepamainomos centriniams, ypač didesnio galingumo užkraunamiems katilams. Kūrenant šiomis malkomis nereikia taip dažnai užkrauti pakūros.

Šios malkos sunkiai skyla (išskyrus uosį), ilgai džiūsta, sunkios net ir išdžiūvusios. Jos dega net ir žalios, tačiau reikėtų kūrenti tik sausomis, nes visos malkos, o ypač ąžuolinės, turi nemažai dervų. Degant šlapioms malkoms, dervos kartu su suodžiais apkimba katilo sieneles ir ėsdina metalą, dėl ko katilo tarnavimo laikas gali sutrumpėti kelis kartus. Taip pat teks dažnai valyti kaminą.

Paruoštas malkas sausoje, gerai vėdinamoje malkinėje galima be nuostolių laikyti labai ilgai: uosį, skroblą 3 – 4 metus, o kitas ir dar ilgiau, nes kietųjų lapuočių mediena atspari puviniams. Sausas uosines malkas kartais užpuola kirvarpos, kurios labai didelės žalos malkoms nepadaro, neskaitant to nepatogumo, kad malkose atsiranda kirvarpų susmulkintos medienos - medžio miltų, kurie byrėdami šiukšlina.

 

Beržas, juodalksnis, lazdynas

Nuo senų laikų beržinės malkos - vienos iš populiariausių malkų Lietuvoje. Taip pat labai mėgiamos ir juodalksninės, o nedidelėms molio ar koklinėms krosnims kūrenti ir lazdyno malkos. Beržo ir lazdyno malkos labai kaitrios, tiesa, lazdyno malkos būna gan plonos, o beržo tošis ir pati mediena turi daug dervų, dėl to beržinės malkos turėtų būti kūrenamos tik gerai išdžiovintos. Juodalksninės malkos šių trūkumų neturi, bet jų kaloringumas šiek tiek mažesnis. Iš lazdyno pagamintą medžio anglį senovėje naudodavo dūminio parako gamybai.

Ir beržinės ir juodalksninės malkos labai gerai skyla, o lazdyno dažniausiai ir visai skaldyti neprireikia. Visos šios malkos suskaldytos greitai džiūsta, tačiau, kol nėra sausos, greit pūva, todėl net ir plonesnes reikėtų perskelti, kad jos greičiau džiūtų. Džiovinti reikėtų gerai vėdinant. Puviniui ardant medieną labai smarkiai mažėja malkų kaloringumas. 
Ypač sunki ir tanki yra senų ruplėtų beržų priekelminės dalies mediena, o jei sunki, vadinasi ir kaitri. Tik viena bėda – šios beržo dalies kaladės baisiai sunkiai skyla. Mediena šioje vietoje būna plaušuota ir susisukusi.

 

Mažesnio kaloringumo lapuočių malkos

Alksnis, drebule, liepa tuopa ieva

Visos šios malkos dėl mažesnio kaloringumo priskiriamos III kaitrumo grupei, tačiau ir šios malkos yra gan populiarios, nes yra pigesnės ir turi kitų gerų savybių. Visos šios malkos labai lengvai skaldomos, išdžiūvę yra lengvos nešioti, turi mažai dervų. Baltalksninės ir liepinės malkos yra neatsparios pūvimui, todėl jas sandėliuoti reikia tik gerai vėdinamoje stoginėje. Išdžiovintos drebulinės malkos puviniui yra gan atsparios.

Jei malkinės stogas prakiuręs ir pro plyšį bėga lietaus vanduo, tai net per vieną vasarą toje vietoje baltalksninėse malkose gali įsiveisti puvinys. Šių malkų neverta laikyti ilgiau kaip du metus nes vėliau mažėja jų kaloringumas dėl sąveikos su ore esančia drėgme. 
Drebulė yra kaminų valytoja. Vienas iš nedaugėlio būdų kaip saugiai ir patikimai išdeginti susikaupusius suodžius ir dervas, tai sukūrenti pilną pakūra sausų drebulinių malkų, esant pilnai krosnies traukai. Drebulinės malkos šį darbą atlieka bene geriausiai. Bent jau žymiai geriau už pirktinius miltelius.

AKMENYS PIRTIMS

 

Žadeitas

 

Tai ne vulkaninės kilmės pusbrangis akmuo (iki šiol vadinamas “imperatoriškuoju akmeniu”), turintis unikalių savybių, retas, gražus. Mūsų žadeitas žalios arba pilkšvos spalvos, jo ištekliai pasaulyje yra riboti, jis nereaguoja su rūgštimis, išgrynina aplinkos orą, išgaunamas rankiniu būdu. Ilgaamžiškesnis palyginus su kitais akmenimis pirčiai, saunai.

 

Įrengiant, pertvarkant, statant pirtis, žadeitas, ypač populiarus akmuo. Užpylus vandens ant įkaitinto žadeito akmens, nesusidaro jokio matomo garo, nedega rankos, veidas, nereikia kepurės, turi gydomųjų savybių, išsiskiria silicio rūgštis. Mokslas jau pripažino, kad gydymui akmenimis naudojamas žadeitas žmogaus organizmą veikia raminamai ir stabilizuojamai. Optimalus pirčiai ar saunai reikalingo imperatoriškojo akmens kiekis gali tarnauti ne vienai kartai, nes šis unikalių savybių akmuo yra ilgaamžis.

 

 

 

Muilo akmuo pirtims

 

Muilo akmuo arba Talkochloritas dėl savo unikalių savybių laikomas vienu geriausių akmenų pirties krosnelėms. Jis tankus ir sunkus, todėl sukaupia daug šilumos.

 

Muilo akmuo pasižymi labai maloniu šiluminiu spinduliavimu, o dėl savo specifinės monolitinės struktūros, bei šiluminio laidumo turi unikalią savybę – labai greitai sugerti šilumą ir ją išlaikyti labai ilgą laiką pamažu išskiriant į aplinką. Tuo pačiu metu muilo akmuo sukaupia labai daug šilumos, net 2,5 karto daugiau negu pečiaus plytos ir lengvai perneša daug įkaitimo iki 1200C.

 

 

 

 

 

Avietinis Kvarcitas

 

Avietinis kvarcitas ( Crimson) – tai natūralus akmuo. Jo sudėtis yra beveik grynas ( 98 % ) kvarcas, vienalytis. Savo fizinių ir mechaninių savybių dėka yra labai tvirtas, atsparus trinčiai, atsparus aukštai ir žemai temperatūrai, mažai obsorbuoja vandens, ilgaamžis, todėl naudojamas kaip pirčių akmuo. Didelis tankis ir mažas terminis laidumas duoda maksimalų šilumos efektyvumą per ilgesnį laiką, kas labai svarbu pirtyje.

 

Akmenys iš kvarcito skirti akumuliuoti šilumą saunose ir pirtyse. Įkaitinti akmenys šildo orą, sienas, lubas garinėje pirtyje, saunoje. Dėka aukštos akmenų temperatūros, užpilus vandens ant jų susiformuoja drėgnas, malonus ir lengvas garas, kuris įkaitina besimaudančius pirtyje.

 

Avietinis kvarcitas, atsižvelgiant į medicininius tyrimus, turi daug gydomųjų savybių – sureguliuoja kraujo spaudimą, pašalina diskomfortą, kurį sukelia oro sąlygų kaita, padeda esant nugaros skausmams ir t.t.

 

 

 

Gabro diabazas

 

Gabro diabazas – tai juodas, neturintis porų, ekologiškas ir jokių medžiagų neišskiriantis akmuo. Labai gerai įkaista ir greitai atiduoda šilumą, ilgai nesuskyla.

 

 

 

Olivinis diabazas

 

Olivinis diabazas 5-10 cm. arba  10-15 cm. Tai pirties akmenys iš Olivine – Diabazo. Kieti ir ekologiškai švarūs akmenys pirčiai. Gamtiniai olivino diabazo akmenys pasižymintys puikiomis šilumos akumuliacijos ir šilumos laidumo savybėmis.

 

Bazalto skalda

 

Bazinė efuzinė magminė uoliena. Bazaltas yra labiausiai paplitusi magminė uoliena Žemėje. Daugiausia bazalto formuojasi vidurio vandenyniniuose gūbriuose, kur vyksta žemės plutos priaugimas, plitimas. Čia jis formuoja vandenyninę Žemės plutą. Bazaltas susidaro dalinai išsilydant kitoms magminėms uolienoms. Bazalte yra šių mineralų: amfibolo, augito, nifelino, olivino, plagioklazo, pirokseno. 

 

Krosnys

Klasifikacija

Pagal paskirtį krosnys būna buitinės ir pramoninės (pastarosiose karščiu apdorojamos medžiagos ir gaminiai). Buitinė krosnis naudojama:

  • šildyti patalpoms,
  • šildyti pirtį
  • vandeniui šildyti,
  • maistui gaminti,
  • duonai, picai kepti .

Būna ir mišrios paskirties krosnių.

Šildymo krosnis būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio pavidalo, kartais apvali, daugiakampė, įvairių figūrų, baldų pavidalo, stacionari arba kilnojamoji, periodinė – kūrenama su pertraukomis, per kurias atšąla, ir ilgalaikio kūrenimo. Korsnys gali būti kūrenamos- malkomis, briketais, rūšiuotomis anglimis, dujomis, skystuoju kuru. Krosnys statomos iš ugniai atsparių medžiagų: blokeliai, plytos, kokliai, akmuo taip pat jas galima tinkuoti ar klijuoti plyteles. Krosnys gali buti keliu tipu: skliautinė, kanalinė arba bekanalės gaubtų.

 

 

Istorija

Krosnies prototipas – iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės; jų būta jau akmens amžiujeI tūkstantmetyje pr. m. e. Vidurinėje Azijoje ir Europoje iš akmenų ir molio buvo statomos krosnys metalui iš rūdų lydyti, moliniams indams degti. Senovės Graikijoje ir senovės Romoje naudotos hipokausto šildymo krosnys, puošnios kilnojamosios metalinės krosnys – gorės. Gyvenamosiose patalpose stacionarias stačiakampes krosnis imta statyti XIII a.XIV a. Ypač puošnios, sudėtingos formos, su kolonėlėmis, piliastraisskulptūromis buvo renesansinėsbarokinės, klasicistinės, neogotikinės šildymo krosnys.

Nuo XX a. vidurio paplito kiti patalpų šildymo būdai, dažniausiai – centrinis šildymas.

 

 

 

 

Lietuvoje

Iki XV a. pabaigos Lietuvos valstiečių gyvenamojo namo kampe arba viduryje buvo įrengiamas atviras židinysXVI a. pradėta statyti krosnis be dūmtraukių, vadinamasias dūmines arba duonkepes krosnis.

Duonkepės Lietuvoje buvo dvejopos: aukštaičių ir žemaičiųXIX a. viduryje aukštaičiai duonkepes mūrydavo iš nedegtų (žalių) plytų, į krosnies padą klodavo degtų plytų. Pagrindas būdavo keturkampis medinis 2–3 vainikų rentinys, perdengtas storomis skeltinėmis lentomis. Ant jo kraudavo ir sluoksniais plūkdavo molį, sudarydami 1,10 x 1,20 m skerspjūvio skliautą viduje. Viršus baigiamas gulsčiu stačiakampiu. Vieta prieš krosnies angą, apie 75 cm nuo aslos, vadinama priežda. Čia būdavo sustatomi puodai prieš liepsną virti. Iškūrenus krosnį, ant prieždos dalies, vadinamosios žertuvės, būdavo sužeriami pelenai ir žarijos. Greta žertuvės arba ant prieždos, kartais prieždos šone dažniausiai įtaisytas židinys. Krosnis statoma pirkios kampe, prie įėjimo, anga prieš langą; aukštaičių duonkepė šildo ir patalpą.

Žemaičių duonkepė (naudojama ir Užnemunėje) – keturkampė, pailga; į viršų siaurėjanti, stovi gyvenamosios patalpos kampe arba priemenėje. Dūminės arba duonkepės krosnys dažniausiai buvo 2,00–2,20 m ilgio, 1,40–1,80 m pločio ir 1,50–1,70 m aukščio. Dažniausiai krosnies išorinėje kertėje stovėdavo medinis stulpas, vadinamasis senelis arba diedas, su vienu ar dviem rąsteliais palubėj. Ant jų paremdavo riekles – kartis virš krosnies kaktos, kur dažniausiai būdavo džiaunamos malkos, skalos arba drabužiai.

Mažosios Lietuvos kaimų didesniuose namuose būdavo kelios krosnys: didžioji duonkepė, virtuvės (mūrelis) ir šildomoji krosnis, t.p. šildomas koklių suolelis palei krosnį, vad. kakalys (benkis ar zelikis). Nedideliuose namuose krosnių būdavo mažiau, jos kūrentos iš virtuvės. Žinomos vasarinės – maistui gaminti ir vandeniui šildyti, ir žieminės krosnys. Paprastesnės molinės arba mūrinės krosnys būdavo įrengiamos jaujosepirtyse, kartais rūsiuose.

Pasiturinčių Lietuvos miestiečių ir bajorų namams šildyti nuo XVI a. būdavo statomos ornamentuotų koklių krosnys. XIX a. viduryje, be duonkepės, pradėta naudoti dar du buitinių krosnių tipus: viryklę (plytą) ir stačiamalkę.

Žemaitijoje nuo XVI a. buvo viryklės prototipas mūris – kubo formos arba ovalus, su įdubimu ugniai kūrenti; įrengiamas užkrosnyje, kamine, kai kada priemenėje.

Užnemunėje buvo žinomas kudmentas. Viryklė būna pailgo stačiakampio plano, viršus dengiamas ketine plokšte su 2–3 m apvaliomis skylėmis puodams įleisti; skylėms sumažinti naudojami lankainiai. Prie viryklės būna stačiakampė sienelė, kai kada ir šildomas mūrinis suolelis (priekrosnis, vad. kakalys).

Stačiamalkė šildomoji krosnis Lietuvos kaimuose paplito nuo XIX a. pabaigos, statoma alkieriuje ir seklyčioje (svetainėje ir miegamajame) iš koklių arba plytų. XIX a. didesnių vakarų žemaičių ūkininkų alkieriuose ir gerosiose trobose būdavo statomos puodynėmis (savitos formos kokliais) dengtos krosnys; puodynių angose buvo džiaunamos kojinės ir pirštinės.

XX a. antrame – penktame dešimtmetyje dažniausiai buvo statomos didesnės talpos mūrinės krosnys su keliais stačiais ir gulsčiais dūmtraukiais. Modernizuota duonkepė krosnis buvo jungiama su virykle ir šildomąja krosnimi. Kambariuose pradėta statyti aukštas, iki 2,5 m ir apie 1,0 m pločio, krosnis. Nuo XX a. devinto dešimtmečio gyvenamuosiuose namuose patalpoms šildyti krosnis retai statomos; įrengiami katilai, interjeras puošiamas židiniais.

 

Šaltiniai

Krosnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007.